REKLAMA

Konkursui: Kristinos istorija

REKLAMA

Visada tikėjau, kad yra aukštesnės būtybės. Esu katalikė, netgi retkarčiais praktikuojanti, nors tokio termino ir nėra, ir kartais prisiminusi vis paprašau angelus sargus mane saugoti.

Vieną kartą ypač aiškiai pajutau šias saugančias jėgas. Tai nutiko ankstyvą rytą Vilniaus gatvėmis skubant į darbą. Vietoje tarp Lazdynų tilto ir Savanorių žiedo vilniečiai žino, o iš kitų vietų atvykusiems gal ir sunkiau orientuotis į kurią juostą ir kaip įsirikiuoti. Taigi, lietingas rudens rytas ir mano mašinytė kartu su visu srautu smagiai viršydama greitį lekia į dienos darbus. Važiuoju pirma juosta, aplink vien mašinos: už manęs, prieš mane, antra juosta irgi nenutrūkstamu srautu lekia viena po kitos. Staiga, mašina priešais mane parodo trumpą posūkį dešinėn (ten nėra posūkio dešinėn) ir sustoja! Visada laikausi netgi didesnio nei reikalaujama saugaus atstumo, bet matau – nespėsiu sustoti, negaliu ir apvažiuoti. Vienintelė viltis – įsisprausti pro siaurą tarpelį tarp sustojusios kiek dešiniau mašinos ir antra juosta lekiančių automobilių. Net ir turint mano dešimties metų vairavimo stažą, suvokiu, jog ši užduotis man neįveikiama. Ir taip, lekiant gyvenimui pro šalį, staiga pajaučiu, kaip kažkas gerokai didesnis ir stipresnis už mane perima mašinos vairą ir stebuklingai išlaviruoja tarp automobilių.

Nenusakomas jausmas, kai staiga prarandi savo pačios kontrolę ir pasijauti esanti aukščiau kasdienybės. Arčiau angelų. Kažkas veda mus gyvenimo keliu, saugo, globoja…

Ačiū savo angelui sargui, tąkart saugiai pervedusį mane per išties pavojingą situaciją.

Daugiau apie konkursą paspaudus čia.

REKLAMA

 

REKLAMA

Rašyti komentarą

Your email address will not be published.

Naujienos iš interneto

Alfa.lt naujienos

REKLAMA