REKLAMA

Po nepaaiškinamo įvykio tikiu, kad reinkarnacija įmanoma

REKLAMA

Skaitytoja Anželika dalinasi nutikimu iš savo gyvenimo, kuris privertė ją patikėti, kad reinkarnacija tikrai egzistuoja.
Nėštumo metu mirė mano vaikiukas. Mergytė. Turėjo būti Emilija. Po jos susilaukiau sūnaus.
Kai sūnus buvo dar mažiukas, esu keletą kartų tarsi jautus, kad ir mano mergytė kažkur šalia. Negaliu to jausmo paaiškinti, bet, pamenu, kažkada naktį labai aiškiai pajutau ir supratau, kad ji atėjo savo brolio aplankyti. To jausmo nupasakoti neįmanoma. Tarsi žinai, kad yra taip, o ne kitaip.
Po kurio laiko, sūnui jau mokantis kalbėti, sakau jam: mažiuk, tu jau paaugai, gal reikėtų mums brolį ar sesę „pasikviesti“, kad linksmiau būtų. Tada jis lovytėje atsistojo ir ėmė šaukti: Emute! Tą akimirką net pašiurpau.
Sėkmingai pastojau ir trečią kartą – „prišaukėm“ sesę. Dukrytei daviau Ingos vardą. Dabar jai – keturi.
Kai maža buvo ir kai jos paklausdavau: ar tu grįžai pas mane? Ji labai linksmai reaguodavo ir visuomet galvyte linksėdavo šypsodamasi. Pamenu vieną dieną vardus mokėmės: brolio, mano, tėvo, senelių ir kt. Sakau jai: o tu žinai, kas yra Emilija? Ji linkt galvyte ir sako: sesė ir plačiai nusišypsojo.
Klausiu jos: kokia sesė? O ji ramiai atsako: mano.
Mane tarsi kažkokia emocijų banga iš kojų išvertė. Klausiu jos – kur ji dabar? O mažytė atsako man: buvo. Išėjo. Ateis. Vos iš klumpių neišvirtau.
Įdomu tai, kad sūnus jau nebeatsimena, ką šnekėdavo. Dabar pamažu ir šita jau užmiršta.
Anželika
Anomalija.lt

REKLAMA

Rašyti komentarą

Your email address will not be published.

Naujienos iš interneto

Alfa.lt naujienos

REKLAMA