REKLAMA

Meditacija: kam vargti?

REKLAMA

Medituoti nėra lengva. Meditacija užima laiko ir reikalauja jėgų, be to, būdo tvirtumo, ryžto ir drausmės. Jai reikia daugelio asmeninių savybių, kurios šiaip jau mums visai nemielos ir kurių mes linkę kiek įmanydami vengti. Visas šias savybes galime apibendrinti vienu žodžiu – iniciatyvumas. Meditacijai būtinas iniciatyvumas.

Neabejotinai daug lengviau patogiai išsidrėbti prie televizoriaus. Tad ar ji ko nors verta, ta meditacija? Kam eikvoti laiką ir jėgas, kai galėtume tiesiog mėgautis gyvenimu? Kam to reikia? Atsakymas paprastas. Todėl, kad esate žmogus.

Vien dėl to, kad esate žmogus, juntate įgimtą nepasitenkinimą gyvenimu, kuris kažkaip savaime neišnyks. Galite kurį laiką nuslopinti jį, pašalinti iš savo suvokimo; galite kuriam laikui nukreipti dėmesį kitur, bet nepasitenkinimas visada grįžta, ir paprastai tada, kai mažiausiai to tikitės. Ūmai pašokate lyg vandeniu aplieti, apsidairote ir suprantate tikrąją savo padėtį gyvenime.

Pasaulis tarsi pelkė

Ir staiga pasidaro aišku, kad visas jūsų gyvenimas tiesiogiai plaukia pro šalį. Jūs išlaikote gerą išorinį vaizdą. Jums kažkaip pavyksta sudurti galus ir iš pažiūros atrodyti nepriekaištingais. O tuos nevilties periodus, tuos laiko tarpsnius, kai jaučiate, jog viskas ima griūti, užgniaužiate viduje. Jumyse tvyro chaosas, bet gebate išmoningai tai slėpti, o sykiu nujaučiate, kad nepaisant visko, turi būti kažkoks kitoks geresnis gyvenimas.

REKLAMA

Kartais pataikote: gaunate gerą darbą. Įsimylite. Išlošiate. Kurį laiką viskas būna kitaip. Gyvenimas praturtėja, įgauna aiškumo, ir tai išdildo visas praeities negandas ir nuobodybę. Pasikeičia visa jūsų patirties tekstūra ir tariate sau „Ką gi, man pavyko. Pagaliau būsiu laimingas(-a).“ Bet paskui tai irgi išnyksta lyg dūmas vėjyje. Jūs liekate vieni su atsiminimu – ir neaiškiu suvokimu, kad kažkas ne taip.

Jaučiate, kad gyvenime iš tikrųjų yra ištisa gelmių ir jutimų karalystė, tik ka-kodėl jūs tiesiog jos nematote. Pasijuntate atkirstas(-a). Jaučiatės, tarsi kažkoks jutimų vatos sluoksnis skirtų jus nuo patirties saldybės. Tarsi ir negyvenate. Ir vėl „jums nepavyksta“. Tada net tas neaiškus suvokimas išnyksta ir grįžtate į tą pačią andainykštę tikrovę. Pasaulis atrodo tarsi pelkė. Tai emociniai amerikietiškieji kalneliai – kai daug laiko praleidžiate jų apačioje, ilgėdamiesi aukštumų.

Vidinė pabaisa

Tad kas jums nutiko? Ar jūs nenormalus(-i)? Ne. Tiesiog esate žmogus. Ir sergate ta pačia liga, kuri apima kiekvieną žmogų. Visų mūsų viduje tūno pabaisa, ji turi daugybę letenų: ilgalaikę įtampą; nuoširdžios atjautos kitiems, taip pat ir artimiausiems žmonėms, stoką; apatiją ir abejingumą, – daug letenų. Niekas iš mūsų nėra visiškai nuo tos pabaisos apsaugotas. Galime tai neigti. Stengiamės tai nuslopinti. Sukuriame ištisą kultūrą, slėpdamiesi nuo to, dėdamiesi, kad to nėra, ir nukreipdami dėmesį į tikslus, projektus ir rūpesčius dėl socialinės padėties. Bet tai niekad neišnyksta.

REKLAMA

Naujienos iš interneto

Alfa.lt naujienos

REKLAMA