REKLAMA

Svarbiausia laimės paslaptis: kodėl mes jos nepastebime?

REKLAMA

Apie tai, kad buvome švaistūnai, suprantame tik finansinio kracho momentu. Tai, kad kadaise buvome laimingi, suvokiame tik pergyvenę sunkų dvasinį sukrėtimą. Mūsų laimė visada būna kažkur priekyje, ateityje arba kažkur užpakalyje, praeityje. Ir su jokiu žiburiu mes jos nerasime dabartyje! Kodėl? Ogi paprasčiausiai todėl, kad mes neturime dabarties, mes ją ignoruojame. Keista, kad ignoruojame save? Ne, visai ne keista.

Kur slypi laimingo gyvenimo paslaptis? Kodėl mes nepastebime savo laimės?

„Vienos grupinės psichoterapijos metu pacientė susierzinusi paklausė: „Ar jūs raginate mus gyventi viena diena?“ – prisimena psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas, knygos „Užmušti iliuzijas. Universalios taisyklės“ autorius. – Aš atsakiau: „Ne, aš kviečiu gyventi visą gyvenimą iš karto!“

Taip atsitiko, kad mes pakeitėme savo gyvenimą į hipotetinės, galimos, įsivaizduojamos, kažkur mums besivaidenančios laimės fikciją. Mes nesijaučiame laimingi, manydami, kad laimė yra kažkur toli, už horizonto. Mes judame – horizontas traukiasi tolyn nuo mūsų. O kas būtų, jeigu sustotume? O jeigu atvirkščiai, judėtume ne link jo, o nuo jo?

Kur iš tiesų glūdi problema? Problema ta, kad aš noriu laimės, bet jos neturiu, ir todėl esu visiškai nelaimingas. Kas bus, jeigu liausiuosi vaikytis tą paukštę? Pasakysiu sau: „Eina sau! Man ir be jos rūpesčių užtenka!“ Ir iškart nustosiu galvoti, kad man reikia laimės, kur ją gauti. Liausiuosi nusiminti ir liūdėti, atsipalaiduosiu, apsidairysiu… Ir štai ji, laimė! Aš laisvas nuo liūdesio ir nusiminimo, laisvas nuo baimių ir nervinimosi! Galiu džiaugtis!

REKLAMA

Senovės filosofai kadaise paskelbė: „Kas panorės išgelbėti savo sielą, tas ją praras.“ Šią mintį galima būtų suformuluoti suprantamiau: „Kas norės gauti laimę, niekada jos negaus.“ Mat mūsų siela jau išgelbėta, ir laimės mūsų gyvenime daugiau nei užtektinai, bet mes dėl savo patologinio ir fiktyvaus nepasitenkinimo to nepastebime. O kaip galima pasiekti tai, kas jau pasiekta? Jeigu pasiekėte kažką, o patys to nesupratote, tai jums atrodo, kad to nepasiekėte. O tai yra klaida, iliuzijos pasekmė.

Šį principą suformulavo ir vienas didžių filosofų Siorenas Kierkegoras: „Laimės durys, deja, atsiveria ne į išorę – tada būtų galima jas atverti vienu stumtelėjimu, – o į vidų, todėl nieko nepadarysite!“ Ši mintis taps visai suprantama, jeigu prisiminsite garsųjį Friedricho Nietzsche posakį: „Ir kai jūs atsisakysite manęs, aš ateisiu pas jus!“

Apie ką kalbėjo šie du mąstytojai? Jie sakė, kad po laimės iliuzija, kuri yra mūsų išgalvota, slepiasi tikroji laimė. Bet mes jos nepastebime, nes manome, kad ji turi atitikti mūsų lūkesčius. Tačiau mūsų lūkesčiai – tik fantazijos. Tikroji laimė yra kitokia. O kokia ji, toji tikra laimė, mums nežinoma, todėl mes ir negalime jos surasti. Todėl leiskime jai pačiai surasti mus.

REKLAMA

Naujienos iš interneto

Alfa.lt naujienos

REKLAMA