REKLAMA

Senjorė metė iššūkį ledui

REKLAMA

Pensinis amžius – savotiška stotelė, kai žmonės gyvenime įjungia stabdžius, bet tik ne 75-erių Vida Šimonienė. 

Panevėžietė atvirauja, kad nors pase skaičiai nemaži, širdyje dar tikrai ne ruduo. Prieš trejus metus išdrįsusi praverti ledo arenos duris, dabar ji kone kasdien ant ledo pačiūžomis atlieka įvairiausius viražus. 

Netikėtas sugrįžimas 

Dailusis čiuožimas kadaise buvo V. Šimonienės aistra, kuri ilgam laikui ir pasiliko vaikystėje. Mat mokytojos darbas, šeima, vaikai reikalavo visiško atsidavimo, o laiko sau ir savo pomėgiams nelikdavo. Todėl išėjusi į pensiją ponia Vida stengiasi atsigriebti. 

Senjorė šypsosi: o kada, jei ne dabar, išbandyti visas gyvenimo teikiamas galimybes? „Laikas labai greitai lekia. Gali būti, kad rytoj nebegalėsiu, tad norisi visur suspėti. Nors man 75-eri, bet širdyje dar ne ruduo, gal vasara ar netgi pavasaris“, – šypsosi V. Šimonienė.

REKLAMA

 Veikli senjorė atvirauja, kad pirmą kartą ant pačiūžų atsistojo būdama dar vaikas. Vadinamąsias „peliankas“ jai atsiuntė dėdė iš Maskvos. Tai buvo brangiausia kada nors gauta dovana. „Niekas manęs čiuožti nemokino. Atsistojau ant pačiūžų ir bandžiau. Kritau, stojausi ir vėl bandžiau. Ne vieną ašarą teko nubraukti. Bet noras čiuožti buvo už viską didesnis“, – pasakojo V. Šimonienė. 

Tais laikais ledo arena buvo prabanga, apie kurią niekas net nedrįso pasvajoti. Bet prieš pusšimtį metų ir žiemos buvai visai kitokios. Spaudžiantis iki trisdešimties laipsnių šaltis sukaustydavo ne tik varvančias nosis, bet ir vandens telkinius. 

Tuo metu Panevėžio jaunimas mėgdavo rinktis ant užšalusio Nevėžio – nuo pėsčiųjų tilto ties dabartine Senvage iki buvusio spirito kombinato vaikinai nustumdydavo sniego pusnis, kad visi žiemos pramogų mėgėjai sutilptų ant ledo. Vienintelė taisyklė – laikytis upės vidurio ir vengti pakrantės zonų, kur gali būti properšų.

 „Nors šaltis mūsų vaikystės žiemomis spausdavo kaip reikiant, vaikams nebūdavo šalta. O vėliau čiuožykla atsirado ir dabartiniame „Draugystės“ stadione. Lyg prieš akis stovi sukastos didžiulės sniego pusnys – mums, vaikams, jos buvo virš galvos. Viduryje jų – ledo aikštelė, o aplinkui supiltus sniego kalnus – čiuožimo trasa“, – prisimena panevėžietė.

 Tiesa, čiuožyklų Panevėžyje buvo gerokai daugiau – ne vienas V. Šimonienės bendraamžis galėtų prisiminti bent kelias vietas, kur būdavo išliejamas ledas. Skirtingai nei šiuolaikinių vaikų, laiką leidžiančių prie išmaniųjų telefonų, anksčiau pagrindinės pramogos būdavo lauke.

Vida ŠimonienėDienos ant ledo

 Dailusis čiuožimas V. Šimonienei taip ir buvo likusi vaikystės pramoga, kol kartą prieš gerą dešimtmetį nuvyko į Vilnių, kur tuo metu studijavo dukra. Tąkart abi nusprendė apsilankyti viename didžiausių prekybos centrų, o jame – Lietuvoje viena pirmųjų uždarose patalpose įrengta ledo arena.

 „Kai tik pamačiau ledo areną, taip ir nutirpau. Nečiuožiau gal keturiasdešimt metų, bet trauka vėl užlipti ant ledo buvo tokia didelė, kad negalėjau neišbandyti. Labai drąsino ir dukra. Kojos šiek tiek drebėjo, bet paskui supratau, kad čia kaip ir su dviračiu: vieną kartą išmokęs, mokėsi visą gyvenimą, tik šiek tiek reikėjo įgūdžius atgaivinti“, – pasakojo senjorė.

REKLAMA

Alfa.lt naujienos

REKLAMA