REKLAMA

Atidėto gyvenimo sindromas: ką jis reiškia?

REKLAMA

„Štai užaugsiu, ir tada prasidės tikras gyvenimas“, – skirtingas šios frazės variacijas girdžiu vos ne kiekvieną dieną iš žmonių, kurie ruošiasi gyventi visu pajėgumu, kai sulauks tam tikrų aplinkybių. „Numesiu svorio, gražiau atrodysiu, būsiu laiminga“, „Dabar užsidirbsiu pinigų, o vėliau pajusiu pilnatvę“, „Kai atsiras šeima, viskas gyvenime susitvarkys“, „Išeisiu į pensiją ir pagaliau galėsiu ramiai gyventi“ ir pan.

Išsiskirsiu, išeisiu iš darbo, įsimylėsiu, susirasiu meilužę, įsigysiu namą-mašiną-butą, pastatysiu sodo namelį, persikraustysiu į kitą miestą ir patirsiu didžiąją laimę. Nepatirsi. Didžioji laimė nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, kadangi yra tik jos malonus priedas (kartais labai svarbus priedas) prie to, ką jau dabar turi viduje. Jeigu nemoki vertinti to, ką turi, greičiausiai nesugebėsi įvertinti ir to, ką turėsi. Jeigu nemoki būti laimingas dėl to, ką gyvenimas tau jau suteikė, netapsi toks ir vėliau, kai gausi trokštamą dalyką.

Atidėto gyvenimo sindromas – šiuolaikinės civilizacijos liga. Daugelio protai gyvena tolimoje ateityje (arba praeityje, bet tai jau apie įstrigimą neišmoktose pamokose, palikime šią temą už šio straipsnio ribų). Praturtėti, atsistoti ant kojų, rasti laimę, užsiimti kūno priežiūra, vystyti santykius, bet daryti visa tai kada nors vėliau, dabar tam nėra laiko. Toks jau tas gyvenimas, suprantate? Tarsi ir norėtum nuveikti ką nors iš tikrųjų vertingo ir artimo sielai, bet niekaip nepavyksta, nes „darbas-vaikai-įsipareigojimai-tam tikros gyvenimo aplinkybės-nevykusi šeima“.

Dvidešimt metų dirbdamas be atostogų, neskirdamas deramo dėmesio savo dvasiniam vystymusi, sveikatai ir santykiams su artimais žmonėmis, 40–50 metų sulaukęs žmogus turi nelabai gerai funkcionuojantį kūną ir dar blogiau funkcionuojančius santykius bei patiria didžiulę vidinę krizę. Dėl ko ir kur bėgome visus šiuos metus? Nusipirkti mašiną, butą, namą? Vaikus aprūpinti? Patikėkite, vaikams kur kas labiau reikia tėvų meilės ir dėmesio jų problemoms nei tėčio ar mamos, kurie nuolat užsiėmę darbais.

Vaikams reikalinga prieiga prie suaugusiųjų patirties, prie jų išminties. Vaikams reikalingas palaikymas, tėvų dalyvavimas jų gyvenime. Bet adekvatus dalyvavimas, sveikas, tikrai adekvatus dalyvavimas. Ne pavargusios motinos isterikės, kurios išlieja ant vaikų visą nepasitenkinimą, ne pavargę ir prislėgti tėvai, kurie agresyviai išreiškia savo poziciją, vaikams reikalingi tėvai auklėtojai ir globotojai.

REKLAMA

Dvasiškai subrendę, fiziškai sveiki, patys paprasčiausi SUAUGĘ žmonės šalia. Su brandžiomis suaugusių žmonių reakcijomis į gyvenime vykstančius įvykius. Šeima turi būti palaikymas kiekvienam, kuris joje gyvena. Iš kur atsiras suaugusieji su adekvačia saviverte ir įsivaizdavimu apie gyvenimą, jeigu dauguma vaikų auga šeimoje, kur tėvai nėra įpratę vystytis ir dirbti su savimi? Dirbti su vaikais – prašau, bet prie manęs nelįskite. Esu subrendęs ir žinau, kaip gyventi.

Man atrodo, kad visa tai vyksta todėl, kad apskritai nesame pratę bent jau kažkiek susimąstyti apie gyvenimą. Bėgame bėgame kaip voverės rate, siekiame sugalvotų rezultatų, kuriame patrauklų išorinį įvaizdį, pernelyg nesirūpindami, kas yra viduje. Gyvename svajonėmis apie ateitį, bet nesugebame įsisavinti šiandienos pamokų.

REKLAMA

Alfa.lt naujienos

REKLAMA